Patalpino Zita  /  On Spa 20, 2016

Libertas Klimka. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos

Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos / Libertas Klimka ; [iliustracijos Vilijos Mačiulytės]. – Vilnius : Žara, [2016] (Vilnius : Spauda). – 383, [1] p. : iliustr. ; 24 cm. – Bibliogr.: p. 367-368 Asmenvardžių r-klė: p. 371-380. – Tiražas [1500] egz. – ISBN 978-9986-34-318-9 (įr.)

Leidinys apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, parinkus tuos, kurie turėjo didelę įtaką mūsų miesto raidai. Čia taip pat pateiktos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų kultūrai. Kiekvienas pasakojimas turi savyje atskirą laiko giją. O apskritai šio naratyvų šiupinio dalys tarpusavyje beveik nesusietos, tačiau visgi išdėstytos chronologine seka. Laikas, žengiantis per senąjį Vilnių – knygos ašis; todėl ir pradedama ji nuo pasakojimo apie Katedros aikštės laikrodį. Apskritai leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Kursyvu išskirti tie tekstai, kurie panašesni į laiko pagražintus ir nušlifuotus kuriozus ar net anekdotus.

„Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų kaip Vilnius. Turiu omenyje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į paskos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma, ir pasakojimai skyrėsi nuo to, kas juos pasakojo: lietuviai, lenkai, žydai ar baltarusiai.“

Česlovas Milošas, Nobelio premijos laureatas
Iš kalbos Vilniaus Rotušėje 2002 m.

file51199881_5f4b03f3 (1) Knygos autorius Libertas Klimka (g. 1940 m.) – mokslo istorikas ir etnologas, fizinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius.
Jo mokslinių darbų tematika – baltų kosmologija ir kalendoriaus istorija, tradicinių kalendorinių papročių sematika, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorija Lietuvoje, mokslo ir technikos paminklai.
Nuo 1947 m. gyvendamas Vilniuje pradėjo girdėti ir senojo miesto grindinio bei mūrų sakmes. Šioje knygoje panoro pasidalinti jomis su skaitytojais, vildamasis išaugsiant naują pilėnų – Vilniaus mylėtojų ir gynėjų kartą.

Vytautas Bikulcius asmenines (4)Prof. Vytautas Bikulčius :
„Kuo gi patraukė skaitytojus Liberto Klimkos knyga? Ja autorius keliauja per Vilniaus istoriją, pradėdamas nuo Katedros laikrodžio ir baigdamas paskutiniais Vilniaus pilėnais – dailininku ir menotyrininku Vladu Drėma, muziejininku Vincu Žilėnu, Sigitu Benjaminu Lasavicku – žmonėmis, kurie puoselėjo senojo Vilniaus paveldą.
Knygą sudaro dvi didelės dalys: „Miestas upių slėnyje tarp kalvų“ ir „Palikę pėdsakus Vilniaus grindinyje“.
Pirmojoje dalyje autorius aprašo įvairius Vilniaus istorijos faktus, o antrojoje jis pasakoja garsių vilniečių likimus, tačiau pirmosios dalies skyrius dar papildo kokios įdomios ir išradingos istorijos, tarsi suteikiančios pagrindiniam pasakojimui tam tikro šarmo.

Į šią knygą galima žiūrėti kaip į Vilniaus istorijos etiudus, nes autorius joje paliečia pačias įvairiausias temas.

Čia mes sužinome, kaip palaipsniui Šventaragio slėnis tapo Katedros aikšte, o šį pasakojimą papildo tekstas apie viešojo transporto pradžią, nes būtent nuo Katedros Lukiškių aikštės link dar XIX a. viduryje buvo nutiesta plati gatvė, pavadinta Šv. Jurgio prospektu.

Autorius atskleidžia, kiek kartų keitėsi šios gatvės pavadinimas ir su kokiais dalykais tai buvo susiję. Būtent šia gatve arkliukai ir traukė bėgiais tramvajaus vagonėlį 13 km per valandą greičiu.

Skaitydami pasakojimą apie Vilniaus miesto savivaldos pradžią, kuri siejama dar su magdeburgine teise, sužinome, jog miesto savivaldos, vykdomasis organas buvo magistratas, kurio nariai pareigas eidavo iki gyvos galvos. Tuomet ėmė kurtis ir amatininkų cechai, kitaip tariant, amatininkų organizacijos, kurios gynė amatininkų reikalus. Nors pirmieji amatininkų cechai pasirodė XV amžiaus pabaigoje, ilgainiui jie aprėpė pačias įvairiausias veiklos sritis ir XVIII a. pabaigoje Vilniuje jau buvo 38 cechai.

Skaitytojas sužinos dar begalę dalykų: ir painią istoriją apie Žaliąjį tiltą (ir iš kur toks vardas?), ir apie pirmuosius Vilniaus kalendorius, ir apie Napoleono viešnagę, ir apie Vilkpėdės legendą, ir apie pirmą Vilniaus dienraštį, ir istoriją apie tai, kaip Vilniuje pirmąsyk pavartotas žodis „metras“, ir kas praėjusiais amžiais siejo Vilnių ir Egiptą, ir net apie Vilniaus apšvietimą… O jei dar pridursime, kad knygą puošia trapios Vilijos Mačiulytės iliustracijos, tai skaitytojo rankos nenorom tiesis jos link…“

Prof. Vytautas Bikulčius // Šiaulių kraštas. – 2016, bal. 29, priedas „Atolankos“, p. 6.

„Čia sustoję pačioj kalno viršūnėje
Visą Vilnių apžvelgti mudu galėsime –
Kaip apsukus jį laiko
Vilija savam glėby.
Žvelk iš čia, kaip banguoja
Kalvos savo žaliais gūbriais…
Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono karalystę turėtąją…“

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Vertė E. Ulčinaitė

Categories Naujos Knygos
Share This Post
  • 1,040
PAŽINKIME SAVO KRAŠTĄ
EDUKACINĖ PAMOKĖLĖ GRUZDŽIŲ AUGUSTINO GRICIAUS BIBLIOTEKOJE „TEATRINĖS LĖLĖS – KAS TAI?“

Komentarų nėra