Paskelbta  Geg 07, 2020

DRĄSUČIŲ BIBLIOTEKININKĖS MINTYS APIE ŽODŽIO „KNYGA“ REIKŠMĘ

Kai susiduri su knyga, tai panūsti ir sužinoti, iš kur atsiradęs žodis.

Senų senovėje vienas filosofas atmintį pavadino didinga ir galinga deive. Iš tiesų ji tokia. Bet žmogaus atmintis ribota – ji negali išlaikyti visų žinių.  Be to, ji miršta kartu su žmogumi. Norint žinias ir mintį ne tik išlaikyti, bet ir perduoti kitiems, padaryti ją nemirtingą, reikėjo galingesnės deivės, nei atmintis. Žmogus sukūrė knygą – tą didžiausią žmonijos stebuklą.
Žodžio „knyga“ kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Vieni mokslininkai šį žodį sieja su graikų „gnoceo“ (pažįstu), su lotynų „gnosco“ (žinau), kiti – su gotų žodžiu „kunnan“ (žinoti) ar „kunna“ (žinia), treti – su medžiaga, ant kurios buvo rašoma knygos.
„Knygos“ pradžios ieškoma Rytų tautų kalbose, ir tas žodis kildinamas iš kinų „kűen“(ritinys), asirų „kunukku“ (antspaudas) ir pan.
Į tautų kalbas žodis „knyga“ atkeliavo įvairiai. Antai manoma, kad „kniga“ pas rusus atėjęs iš kinų per turkus ir mongolus. Kiti jį vesdina iš minėtų gotų žodžių („kunnan“ ir kunna“).
Įdomu, kad įvairios kalbų grupės „knygą“ vadina panašiai. Angliškai knyga – „book“ (buk), vokiškai –„buch“, švedų kalba –„bok“. Tos tautos panašiai vadina ir buko medį. Vokiečiams tai  – „buche“, švedams – „bok“, anglams – „beech“ (byč). Pasirodo, kad tų tautų proseniai knygas rašė buko medžio lentelėse.
O štai grupė kalbų, kuriose žodis „knyga“ vėl panašus. Italai ir ispanai ją vadina „libro“, prancūzai –„livre“ (livr), portugalai – „livro“. Šiose kalbose tuo pačiu ar panašiu žodžiu vadinama ir sudžiūvusi medžio žievė – luobas.
Žodį „knyga“ visai taip, kaip mes, lietuviai, vadina ir kitos, ypač slavų tautos – rusai, baltarusiai, serbai, chorvatai, bulgarai. Labai panašiai skamba tas žodis ukrainiečių, čekų, slovakų, lenkų kalbomis. Lietuviai šį žodį tikriausiai pasiskolino iš baltarusių. Paprasčiausi ir reikalingiausi daiktai mus pasiekė iš senovės. Ugnis, duona, pinigai, raštas. Apie tai pagalvoji ir imdamas į rankas knygą. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad knyga galėtų būti išspausdinta ne popieriuje ir atrodyti kitaip, nei dabartinės formos. Bet kol knyga pasiekė mus tokia, kokia dabar yra, praėjo tūkstantmečiai. Pirmykščių laikų žmonės įamžino save, raižydami piešinius olose ir ant urvų sienų. Jie paliko ir pirmąsias knygas – įrašus akmenyje, vadinamus inskripcijomis (lot. „inscriptio“ – užrašas). Tos „knygos“, išlikusios iki šių dienų, siekia tūkstantmečius prieš mūsų erą. Rašyti buvo be galo sunku. Bet akmeninė knyga – patvariausia.

Karina Udrė,
Drąsučių bibliotekos bibliotekininkė

Karinos Udrės nuotraukos

 

Kategorijos Naujienos
Pasidalinti įrašu
  • 74
APLANKYKITE XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ DRAUGIJOS SVETAINĘ
BIBLIOTEKOS PRISIJUNGĖ PRIE AKCIJOS „LIETUVA SKAITO“

Nėra komentarų