Atlaidai = Lithuanian pilgrimages / Romualdas Požerskis ; Arvydas Poška ; tekstų autoriai Tomas Pabedinskas, Vladimir Birgus, Algimantas Kezys ; Į anglų kalbą vertė Gražina Matukevičienė. – Kaunas : Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2016 (BALTO print). – 255, [1] p. : iliustr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-8099-21-8
Atlaidus R. Požerskis fotografavo daugiau nei du dešimtmečius (1974–2001) ir apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietoves, tačiau nuostabos jausmas, kitoniško pasaulio įspūdis išliko visame fotografijų cikle. Jame įamžintos religinės apeigos, išraiškinguose žmonių veiduose atsispindinčios emocijos ir jų nekasdieniška išvaizda. Ne vienoje fotografijoje autorius užfiksavo ir įspūdingas atlaidų dalyvių minias civilizacijos dar mažai paliestos, tartum amžinos gamtos fone. Žmonės ir jų atliekami ritualai Požerskio fotografijose betarpiškai susiję su natūraliu gamtos pasauliu, kuris, regis, turi ne tik matomą, bet ir transcendentinį matmenį. Apeigų dalyvių dvasinius išgyvenimus padeda perteikti jų drabužius plaikstantis vėjas, vėliavos atgyja nušviestos saulės, o netikėtai užklupusi audra neleidžia pamiršti žmogaus ir jo apeigų trapumo amžinybės akivaizdoje.
Tomas Pabedinskas
Romualdas Požerskis gimė 1951 m. liepos 7 d. Vilniuje. 1957–1969 m. mokėsi Kauno VIII vidurinėje mokykloje. 1979 m. vedė, žmona Virginija. Šeimoje du vaikai – Povilas (1980) ir Monika (1981). 1975 metais, baigęs tuometį Kauno politechnikos instituto Elektronikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1980-ųjų tapo laisvu fotografu ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai. 1993 m. pradėjo eiti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektoriaus pareigas. Nuo 2011-ųjų – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto šiuolaikinių menų katedros profesorius.Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, garbės narys (2011). Tarptautinio fotografijos festivalio jaunųjų konkurso du pagrindiniai prizai – fotografų ir žiūrovų (Arlis, Prancūzija, 1977). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1989), Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas (1990), Tarptautinės meninės fotografijos (AFIAP) garbės vardas (1994). Už indėlį puoselėjant Europos kultūros paveldą Vienos universitete Austrijoje jam įteikta Hamburge įkurto Alfredo Toepferio fondo premija (2004). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2005). Už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą – Lenkijos prezidento „Auksiniu Kryžiumi“ (2006). B. Buračo fotografijos meno premija (2009). Už nuopelnus Vytauto Didžiojo universitetui apdovanotas sidabro medaliu (2012).
Neginčijama Požerskio darbo viršūnė yra fotografijų serija, vaizduojanti Lietuvos religinį gyvenimą. Čia jis plačiai pavaizdavo charakteringus atlaidus ir religines šventes, ne tik išreikšdamas senas savo mažos tautos tradicijas, bet ir savo religinius jausmus – kaip protesto prieš oficialų sovietinio komunistinio režimo ateizmą, vyravusį Lietuvoje nuo sovietų okupacijos 1940 m. iki nepriklausomybės Gorbačiovo eros pabaigoje, išraišką. Požerskio fotografijos atranda didybę niekuo neišsiskiriančiuose dalykuose ir dramatiškumą paprastuose. Už išorinių gestų ir mimikos jis atskleidžia paprastų žmonių vidinį pasaulį, jų džiaugsmus, viltis, tikėjimą, skausmą, netikrumą. Jo subjektai (žmonės) yra be galo autentiški, tačiau tuo pat metu pilni lyriškumo ir nuostabios poezijos. Jie vaizduoja greit prabėgančias scenas ir tuo pačiu metu parodo kažką pastovaus bei nekintamo. Jie tiksliai atitinka parinktą aplinką, būtent tie žmonės, net jų drabužiai: tuo pačiu metu jie daug pasako apie įprastus dalykus už konkretaus laiko ir vietos ribų. Jie paprasti ir jaudinantys. Pasirodo ir komiškų elementų, bet Požerskis niekada neleidžia jiems pasireikšti triukšmingame farse ar griežtoje satyroje. Jis prislopina juos su geraširdišku ir kažkuo panašiu į ilgesingą humorą. Akivaizdus artumas tarp nuotraukų veikėjų ir fotografo požiūrio į gyvenimą.
Vladimir Birgus
Požerskio nufotografuoti dabartinėje Lietuvoje švenčiami atlaidai kelia ne vien nostalgiškų prisiminimų bangą tiems, kurie turėjo progos į tokius atlaidus važinėti dar prieškariniais laikais, bet ir pagarbą Lietuvos žmogui, kuris iki šiol išlaikė tikėjimą ir stiprų prisirišimą prie šių senųjų kaimo tradicijų. Jo fotografijose, kaip ir mūsų atmintyje, stojasi prieš akis didžiųjų atlaidų epizodai: arklių traukiamos „pavados“, su jauniausiu sūnumi ant priekinio sosto tarp tėvo ir motinos, likusi šeimyna ant minkšto šieno toliau vežime; miestelyje ar bažnytkaimy kaimynų ir draugų susitikimai šventiškai pasidabinus, rimti pokalbiai vyrų būrelyje, šnibždėjimaisi tarp moterų; užkandžiai pievose ant patiestų „dekių“, ištuštinti gėrimų buteliai pašonėje; pamaldos bažnyčiose ir šventoriuose, procesijos; baltais drabužiais apsitaisiusios mergaitės, baltom pirštinėm pasipuošę kryžių, vėliavų ir baldakimų nešėjai; maldininkų minios – vieni stati, kiti kniūbsti ant kelių, treti iškėlę rankas į dangų ar sugulę kryžiumi ant žemės prieš Kryžiaus Kelių stacijas. Ši Lietuvos atlaidų panorama Požerskio pradėta fotografuoti prieš gerą dešimtmetį, kai dar nebuvo įsibrovusi į juos modernizacija – automobiliai. Žmonėms pradėjus į atlaidus važinėti automobiliais, jau nebėra, anot Požerskio, kas buvo. Užfiksuota tik autentiškoji atlaidų gadynė.
Algimantas Kezys
http://www.photography.lt/lt.php/Leidiniai?id=469